Lot. alumnus – „auklėtinis, mokinys", žodis kilęs iš veiksmažodžio alere – „puoselėti“.
Jėzuitų gimnazijos alumnas yra kiekvienas jėzuitų gimnaziją baigęs moksleivis, išugdytas pagal jėzuitiškojo auklėjimo tradicijas.
Koks yra alumnas?
- besigilinantis ir stiprinantis ryšį su Dievu, sugebantis įžvelgti Jo pėdsaką apmąstydamas savo patirtį,
- besididžiuojantis tuo, kad priklauso jėzuitų gimnazijos bendruomenei, gerbia jos vertybes ir savo mokytojus,
- linksmas, draugiškas, pasitikintis savimi, turintis humoro jausmą ir žinantis, kokių Dievas jam yra davęs dovanų, jaučiantis poreikį realizuoti save darant gera,
- pilnas tarnavimo dvasios ir pasirengęs dalintis savo talentais su kitais, ypač su labiausiai stokojančiais,
- besistengiantis vis geriau suprasti, kas yra Kristus, ir vis giliau patirti savo tikėjimą,
- gerai pasiruošęs rasti savo vietą platesnėje visuomenėje, nepasiduodantis prestižo siekiui ar savanaudiškoms ambicijoms ir žinantis, kuo gali prisidėti prie bendro gėrio,
- pasiryžęs visose gyvenimo aplinkybėse paklausti: „Ką dar galiu padaryti? Kuo dar galiu padėti?“
Alumnai vadovaujasi šiais Ignaco Lojolos šūkiais:
En todo amar y servir! — Visus (vìsa) mylėti, visiems tarnauti!
Magis — Daugiau
Ad Maiorem Dei Gloriam — Didesnei Dievo garbei
Herbas
Iš kur jis? Kodėl jis toks?
Lojolų vardas kilęs iš ispaniškų žodžių Lobo-y-olla (vilkas ir katilas). Herbas - du vilkai aplink katilą (reiškiantys dosnumą) ir septynios raudonos linijos auksiniame fone - simbolizuoja Lojolų ir Onaz šeimų sąjungą (santuoką), įvykusią 1261 m.
Šį herbą iki šių laikų naudoja įvairios su jėzuitais susijusios organizacijos - mokyklos, alumnų ir kitos organizacijos. Kartais vietoje šeimų vardų ant herbo užrašomas jėzuitų šūkis „Ad Majorem Dei Gloriam“ - Didesnei Dievo garbei.